Šalia kitų žmogaus egzistencijai būtinų veiklos sričių svarbi vieta tenka drabužių gamybai. Ilgus šimtmečius trunkančios istorijos bėgyje drabužių pobūdis ir kokybė rodė, kokiam socialiniam sluoksniui (valstiečių, miestiečių ar diduomenės) priklauso žmogus. Apranga daugeliui tautų buvo tarsi simbolis išreikšti tautinius, etninius savitumus, pasaulėjautą, teritorinę ir socialinę priklausomybę, būdą, gyvenimo ypatybes, papročius ir tradicijas. Minėtas savybes atspindi būtent mūsų tautos senieji valstiečių drabužiai. Ilgus šimtmečius veikiama istorinių, gamtinių ir ekonominių faktorių apranga nuolatos kito ir iki XIX a. viduryje galutinai susiformavo kaip klasikiniai tradiciniai lietuvių liaudies drabužiai. Be bendrų visai Lietuvai bruožų formavosi ir etniniai skirtumai, veikiami papročių ir tradicijų, – būtent pagal juos yra išskiriami aukštaičių, dzūkų, suvalkiečių (kapsų ir zanavykų), žemaičių ir Prūsijos lietuvių (save vadinusių lietuvininkais) drabužių komplektai. Be to, skirtingose etninėse srityse skiriasi pasiuvimas, raštai ir spalvos, skirtingai dėvimų kai kurių kostiumo dalių skaičius ir dėvėjimo būdas. Drabužiai pritaikyti dėvėti visais metų laikais. Didžioji jų dalis – išeiginiai. Tradicinį moters drabužių komplektą XIX a. sudarė: marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, juosta, apsigaubimui skirtos skaros, sermėga arba kailiniai, keletas skirtingų galvos dangų, papuošalai ir apavas.